Grožio įkaitai

Per vasarą man į galvą šovė daugybė minčių kaip aš galėjau pabaigti šią istoriją. Rašydama pabaigą viską dariau ekspromtu, todėl ji gavosi tokia, nepabijosiu to žodžio, lėkšta ir nuvalkiota. Noriu jums pateikti visai kitą šios istorijos pabaigą, kuri mano manymu bus kur kas geresnė :)

Jeigu galėtume laiką atsukti atgal, ar pakeistumėte savo gyvenimą, pasukdami visai kita linkme. Galbūt geresne, o galbūt ne. O gal paliktumėte viską taip kaip yra, nors prieš tai buvęs gyvenimas buvo siaubingas.

Mastydama apie tokias galimybes kartais šyptelėdavau ir linksmai nusikvatodavau. Nenorėjau nieko keisti, šiuo metu viskas mano gyvenime buvo idealu.

Turėjau brolį, kuris ištiesdavo pagalbos ranką, kai tik prireikdavo ir vaikiną galintį pasiaukoti dėl manęs.

Ir ko man daugiau reikėjo iš gyvenimo? Viską jau turėjau ir to man užteko.

Adamas miegojo prie manęs, savo veidą atsukę į maniškį. Jis buvo toks gražus.

Dabar supratu, kad norint turėti kažką gražaus ir mylimo reikia aukotis nesiekiant sau naudos. Ir kodėl apie tai niekada negalvodavau, man viskas atrodydavo gerai ir net nesusimastydavau, kaip jaučiasi kiti žmonės.

-Labas,-sodrus vyriškas balsas man buvo lyg simfonija. Adamo šilta ranka palietė mano skruostą ir švelniai brūkštelėjusi prisitraukė mane arčiau.

-Pasiilgai?-šypsena nuo mano veido tikriausiai matėsi net iš mėnulio, nes jausdamasi laiminga švytėjau ne tik viduje, bet ir išorėje.

-Aš vos neišprotėjau be tavo lūpų, šypsenos, prisilietimų, taip gardžiai kvepiančių plaukų ir odos.

-Tu mano nuosavas poetas,-prisiglaudusi dar arčiau jo sušnabždėjau ir smarkiai užsimerkiau.

Norėjau girdėti, tik Adamo ir mano širdžių plakimus, kurios kaip susitarusios plakė vienu ritmu.

-Mūsų širdys plaka vienu ritmu.

-Mes sukurti vienas kitam, todėl jos plaka ritmingai,-paaiškinęs dar stipriau prispaudė mane prie savęs ir įkišęs savo nosį į mano plaukus, atsiduso.

-Tu nuostabus.

-O, tu mano gražuolė,-ištraukęs iš plaukų nosį pareiškė.

-Grožis – spindulys iš dangaus, temdantis mums protą.

-Nors ir visa saulė, man nesvarbu, tik, kad tu būtum šalia.

Gyvenimas man suteikė dar vieną šansą būti laiminga ir jo aš tikrai niekada neatsisakysiu.

-Kokie vakaro planai, šiandien?-prisiminusi, jog kiekvieną šeštadienį žiūrime filmą, paklausiau.

-Filmų vakaras. Aš jau vieną esu išrinkęs,-kiek per greitai atsakė ir atsitraukęs mane pabučiavo.

Kiekvienas bučinys būdavo kaip daugybė gražių fejerverkų, kurie sproginėdavo mano pilve. Kas kart Adamui mane bučiuojant. Jausmas buvo neįtikėtinas ir nuostabus.

Vakaras atėjo greitai, nes turėjau pakankamai darbo namuose. Pirmiausiai reikėjo išsikrauti lagaminą ir viską sudėti į spintą ir komodą. Vėliau ėmiausi namų ruošos darbų, kurių buvo apstu.

Neplautas kojines radau virtuvėje po stalu, nešvarius marškinius  dušo kabinoje ir visokiausių kitų drabužių, kurie be paskirties mėtėsi po namus.

Vienintelė Adamo bloga savybė buvo netvarkingumas.

-Brangusis, gal gali pasakyti, ar šaldytuve nieko nepalikau iš drabužių?

Pravėrusi šaldytuvo dureles likau prasižiojusi. Ant pakabos pakabintos kelnės sau ramiausiai kabėjo.

-Tik kelnės, mieloji,-atsakymas buvo pavėluotas, nes tą grožį aš jau buvau pamačiusi.

-Kitą kartą išnešk į balkoną. Sutarėm?

-Taip, kapitone,-nusijuokęs iš kito kambario jis pasirodė tarpduryje su prijuostę ant krūtinės.

-Iš kur tu ją ištraukei?-šypsodamasi paklausiau.

Ružavos spalvos prijuostė su kaspinėliais jam tikrai netiko.

-Nusipirkau, kol tu gaudei blogiukus.

Iš mano veido dingo visa prieš tai buvusi šypsena. Iš kur jis galėjo sužinot apie tai, juk tik aš ir Mantas apie tai žinojome.

-Mantas…,-mano balsas buvo piktas ir tulžingas. Negalėjau patikėti, kad brolis išdavė mūsų išvyką i Lietuvą.

-Jis norėjo mane nuraminti ir tiek,-teisindamas Mantą, Adamas pasitelkė visą savo žavesį.

Ir kaip visada aš išsilydžiau. Negalėjau atsispirti jo akims, kurios į mane žvelgė su meile ir rūpesčiu.

-Eik, tvarkykis,-įsakmiai liepusi nusisukau nuo Adamo ir pradėjau tvarkyti šaldytuvą.

Tvirtos rankos pagavo mano liemenį ir prisitraukė prie savęs. Greitai apsisukusi, pakėliau savo galvą į viršų ir pasistiebusi pasiekiau  Adamo lūpas su savosiomis.

Dar vienas nepakartojamas bučinys tesėsi beveik tris minutes, nors porą kartų vos nenukritom ant žemės ir vos nesudaužėm lėkščių buvusių ant žemės, viskas buvo tiesiog tobula.

Prisibučiavę ir sutvarkę namus, abu su Adamu kritome į sofą ir patogiai įsitaisiusi, laukiau kol pradės rodyti filmą, kurį buvo išrinkęs jis.

Plačiaekranio televizoriaus ekrane pasirodė du balandžiai, kurie skrido dangumi. Po kelių akimirkų pasigirdo ir žodžiai.

-Kiekvieną rytą atsibudęs norėdavau vėl užmigti ir išvysti tavo akis, lūpas, nosį ir mudviejų pokalbius, nors jie ir buvo trumpi, man to pakako, kad pamilčiau tave. Dabar praėjus tiek laiko jaučiuosi laimingas būdamas su tavimi ir galėdamas bet kada apkabinti tave ir prisiglausti prie savęs. Nebenoriu, kad mes būtumėme dvi atskiros dalelės. Noriu, kad būtume vienas asmuo. Tikiuosi ir tu to nori.

Televizoriaus ekrane pasirodėme mudu su Adamu, kai buvome prie jūros. Aš krykštaudama kaip mažas vaikas, šokinėjau per bangas paskui save temdama savo vaikiną, kuris laikė kamerą.

Jaučiausi laiminga. Tuo metu man nieko netrūko, bet geriau pagalvojus ir dabar man nieko netrūksta, nes turiu jį.

Ekrane vaizdas sustojo. Aš ir Adamas šypsodamiesi žvelgėme į kameros objektyvą.

Šiek tiek atsitraukusi nuo vaikino sėdinčio  prie manęs, pažvelgiau į jo gilias akis.

-Noriu, kad amžinai būtum su manimi. Ar tekėsi už manęs?

Adamo ranka atidengė raudoną, mažą dėžutę, kurioje pagal viską turėjo būti mažas žiedelis. Plačiai nusišypsojusi, puoliau jam ant kaklo ir aistringai jį pabučiavau. Drugeliai mano pilve surengė tikrą puotą, nes taip gerai dar niekada nesijaučiau.

-Tai ar būsi mano žmona amžinai?-šiek tiek atitraukęs mane nuo savęs paklausė Adamas.

-Amžinybę ir po jos.

Namo grįžome ankstų pirmadienio rytą, įėjusi į savo butą išgirdau, tik tylius Adamo šnopavimą. Lagaminą palikusi prie durų, lėtai įslinkau į mudviejų lovą.

Jis buvo toks gražus ir mielas, kai miegojo. Nejučia mano lūpų kampučiai pasikėlė ir aš nusišypsojau.

-Labas rytas,-apsimiegojęs pasisveikino.

-Labas,-vis dar šypsodamasi tariau.

-Kada grįžai?

-Ką tik,-įsitaisiusi patogiau tariau.

-Kaip praėjo kelionė?

-Dar geriau nei tikėjausi,-Adamas prisitraukė mane arčiau ir švelniai apkabinęs pabučiavo.

-Žinai, tu man dar skolinga už šią savaitę, kai buvai Lietuvoje kur kas daugiau, nei šis menkas bučinukas,-rimtai pareiškė.

-Iš kur?-sutrikusi norėjau jo paklausti, bet jis ir vėl įsisiurbė man į lūpas.

Po penkių minučių atsitraukęs nuo manęs jis rimtai pažvelgė į mano akis.

-Iš kur sužinojai?-paklausiau.

-Paukštelis pačiulbėjo,-lengvabūdiškai tarė.

-Leisk atspėsiu, Mantas.

-O jie dar ir vardus turi,-nusijuokęs pareiškė.

-Tą reikalą turėjau sutvarkyti pati,-nuleidusi akis tyliai ištariau.

-Ir kaip pasisekė?

-Jie visi kalėjime,-greit išbėriau.

-Dabar esi laiminga?-tai buvo klausimas, kurio atsakymą jau seniai žinojau.

-Su tavimi jaučiuosi laiminga,-įsisiurbusi į jo lūpas pasakiau.

Po valandos vartymosi lovoje ir kai ko daugiau, Adamas nuėjo į vonią, o aš išsikrauti savo daiktų iš lagamino.

-Vakare važiuosim į restoraną,-iš vonios garsiai sušuko jis.

Atėjo ir vakaras, spintoje susiradau Coco Chanel juodą, trumpą suknelę ir ją apsivilkau.

Adamas buvo apsirengęs tamsiai pilką smokingą, jis su juo atrodė tikrai pritrenkiančiai.

Nuvažiavę į geriausią miesto restoraną atsisėdome į savo vietas prie mums rezervuoto staliuko.

-Kodėl mane čia atsivežei?-susimąsčiusi tariau.

-Argi reikia progų?-susijaudinęs greit paklausė.

-Visada yra progų.

-Mes čia tik šeip užėjom,-dairydamasis į visas puses atsakė.

-Adamai, brangusis, kas atsitiko?-sutrikusi paėmiau jo ranką ir stipriai suspaudžiau.

-Man reikia kai kur nueiti,-atsistojęs pareiškė ir nuėjo prie baro.

Nieko nesupratau. Kas jam atsitiko, kad šitaip elgiasi. Atrodo taip lyg kažką slėptų nuo manęs.

Praėjo penkios minutės ir jis grįžo su dailiu pyragaičiu, kurį padėjo prieš mane. Pažvelgusi į jį klausiamuoju žvilgsniu lėtai paėmiau pyragaitį ir pasidėjau arčiau savęs.

-Mano gimtadienis pavasarį,-pareiškiau.

-Tai ne gimtadienio pyragaitis,-susijaudinęs paaiškino.

-Ko aš nežinau, Adamai?-pakėlusi vieną antakį paklausiau.

-Aš nežinau kaip pradėti, gyvenime nesu to daręs, visi sakė, kad paprasta, bet man taip neatrodo. Aš jaudinuosi kaip mokinukas, neatlikęs namų darbų,-žiūrėdamas tiesiai man į akis tarė.

-Tu gal nusiramink ir giliai įkvėpk,-švelniai paliepiau.

-Geriau valgyk.

-Ką?-nesupratusi paklausiau.

-Pyragaitį, o aš tuo metu pabandysiu tau pasakyti tai ką noriu.

Paėmiau šakutę ir atsignybau gabalėlį pyragaičio, skonis buvo dieviškas. Gyvenime dar nebuvau valgiusi tokio dalyko.

-Kas čia?-atgnybdama dar vieną gabalėlį ir pamačiusi kažką blizgantį, paklausiau.

Adamas lėtai prisislinko lėkštutę su pyragėliu prie savęs ir ištraukęs blizgutį jį nuvalė, Jis atsistojo nuo savo kėdės ir priklaupęs ant vieno kelio prie manęs paklausė:

-Brangioji, kai pirmą kartą tave pamačiau, tą pačią akimirką tave įsimylėjau. Dabar būdami kartu aš jaučiuosi laimingiausias žmogus pasaulyje, bet man to neužtenka. Marija, ar tekėsi už manęs ir padarysi mane laimingiausiu vyru pasaulyje?

Buvau tikrąją to žodžio prasme apstulbusi, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Adamas šitaip gražiai man pasipirš. Žmonės atsisukę stebėjo mus ir plačiai išsišiepę šypsojosi.

Nejučia iš mano akių išbėgo kelios džiaugsmo ašaros. Paėmusi Adamo ranką ją stipriai suspaudžiau ir atsakiau:

-Aš sutinku už tavęs tekėti,-jis mane pakėlė ir stipriai apkabinęs pabučiavo. Tą akimirką, buvau laimingiausia moteris pasaulyje, nes šalia savęs turėjau žmogų, kuris besąlygiškai mane mylėjo, o aš mylėjau jį.

Po septyniolikos metų.

Praėjo jau septyniolika metų nuo Adamo ir mano vestuvių. Turime du nuostabius vaikus. Mergaitei septyniolika, o berniukui šešiolika. Esame nuostabi šeima, kuri turi nuostabų namą, gerai apmokamus darbus ir žinoma vieni kitus.

-Mama, tu jau pasiruošusi?-paklausė manęs mano dukra Melinda.

-Taip, žinoma,-greit atsakiau ir nuėjau atsisėsti į automobilį, keista nuojauta vėl manęs neapleido, o ji visada atnešdavo ką nors blogo.

Sūnus liko namuose, o mes trys pajudėjome parduotuvių link.

Staigus smūgis ir paskutinis žvilgsnis į dukrą, kuri išsigandusi žvelgė į mane. O vėliau jau nieko, tik tamsa, kuri mane ir mano vyrą nusinešė į amžinybę.

P.S O taip aš mėgstu dramatiškas pabaigas :DDD.

Sėdėjau ir žiūrėjau ant scenos esantį žmogų, kuris turėjo pradėti aukcioną. Taip jie norėjo iš žmonių išvilioti kuo daugiau pinigų. Įnešė pirmąją prekę ir Karolis užlipo ant scenos visas perbalęs ir išsigandęs.

Jis stovėjo kaip vaiduoklis į nieką nereaguodamas. Tik po kelių akimirkų Karolis atsipeikėjo ir nusišypsojęs žvelgė į visus iš aukšto.

Greitai nebesišypsosi,-mintyse pagalvojau.

Mūsų pasiuntinikas įnešė dėžę su suknele ant scenos. Dailiai ją atidaręs, nulipo laiptais ir nuėjo į tarnų kambariuką kaip ir buvo tartasi.

Prieš Karolio akis suknelė dailiai buvo pakelta ir pakabinta ant specialaus stovo. Jis vos nenukrito, kai ją pamatė, o aš tik nusišypsojau ir žvelgiau į jį toliau.

Baimė, sutrikimas, apstulbimas viskas kartu maišėsi jo akyse. Vedėjas iš dėžės taip pat ištraukė voką, kuriame buvo kita mudviejų su Mantu staigmena.

Vyras laikęs voką jį lengvu judesiu atplėšė ir peržvelgęs sutriko. Kelis kart atsikosėjęs jis garsiai pradėjo skaityti raštelį.

Ši suknelė man  primins tą  vakarą, kai buvau nelaimingiausia pasaulyje mergina. Tikiuosi, kad ji bus parduota už didžiausią kainą ir našlaičiai vaikai gaus pinigus už ją.

Marija Vasiliauskaitė

Salėje buvusi tyla kažkur dingo ir visi pradėjo šnabždėtis.

Žinoma suknelę aš buvau pataisiusi, dabar ji atrodė lygiai taip pat kaip ir tą vakarą.

Karolio veido mina persimainė iš sutrikusio į baisiai išsigandusio. Pasiramsčiuodamas jis nulipo nuo scenos ir artėjo prie savo staliuko, prie kurio buvome pasodinti ir mes.

Braudamasis per žmones jis keletą iš jų užkliudė ir vos neparvirto. Kai jau buvo netoli mūsų, jį pasigavo Kristina ir prisiglaudusi prie jo paklausė:

-Brangusis, kas atsitiko. Atrodai kaip pamatęs vaiduoklį.

-Geriau atnešk man viskio su ledu,-įsakmiai paliepė ir atsitraukė nuo jos.

Prie mūsų stalelio buvo penkios vietos. Dvi buvo skirtos mums su broliu, o trys likusios Karoliui, Justui ir Kristinai.

Visą laiką šypsojausi ir paėmusi brolį už rankos padrąsinančiai spustelėjau.

Net nepastebėjęs mūsų su Mantu jis atsisėdo į gretimą vietą ir susiėmęs už galvos, nudelbė savo žvilgsnį į stalą.

-Žinai, Karoli, mašiną išmokau vairuoti per vieną kartą ir tas kartas buvo prieš penkerius metus, kai vos nenuvažiavau nuo skardžio,-sarkastišku balsu prabilau ir stebėjau jo reakciją, kai pakėlė savo akis į mane, o vėliau ir į Mantą

-Man jau vaidenasi,-išsigandęs tarė.

-Nesijaudink tau nesivaidena, brangus Karoli,-išsišiepusi patikinau.

-Judu mirėt,-traukdamasis nuo stalo pasakė.

-O tu to labai norėjai?-supykęs paklausė brolis.

-Judu mirėt,-atsistojęs sušuko ant visos salės ir atbėgusi Kristina pamačiusi mudu su Mantu išmetė viskio taurę.

-Kas per…,-nepabaigė ji.

-Velnias,-užbaigė Mantas.

Iš kažkur atsiradęs Justas žvelgė tai į mane, tai į Mantą. Iš jo akių mačiau, kad jis nesitikėjo to išvysti.

-Labas, Justai, kaip tau sekasi,-paklausiau.

Prasibroviau pro žmones ir užlipusi ant scenos, pagriebiau iš vedėjo mikrofoną ir atsistojusi per vidurį scenos prabilau:

-Norėčiau su jumis visais susipažinti, bet žinot, atvirai pasakysiu. Neturiu tam laiko ir noro. Geriau jau dabar kalbėčiausi su tais našlaičiais vaikais, o ne su jumis, žmonėmis, kurie nori tik užkalti gražaus pinigo iš savo nelegalaus verslo.

Man darosi šlykštu pagalvojus apie jus. O ypač apie dvi personas, kurių nekenčiu visa savo siela.

Pone Karoli ir pone Justai, gal išeikite į priekį, kad visi jus matytų. O gal negalite pajudėti, nes pamatėte du vaiduoklius?-sarkastiškai paklausiau.

Norite papasakosiu apie juodu, kokie jie puikūs sukčiai apgavę mane ir mano brolį. O viskas prasidėjo nuo avarijos per kurią žuvo mano tėvai ir aš pati labai nukentėjau, kad reikėjo daryti, net plastinę operaciją.

Žinot, galiu prisipažinti, tai ne mano veidas ir kūnas, jis sukurtas dirbtinai. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad tapsiu tokia, kokia esu šiandien. Taigi kur aš sustojau?-pasikasiusi galvą tęsiau toliau.

Ak, taip. Man padarė plastinę operaciją ir Karolis mane slaugė. O po kelių savaičių ir įsivaikino, pasakęs, kad taip geriausia man ir mano broliui Mantui.

Aš juo jeigu ką pasitikėjau. Žinot, net pamilau. Taip, taip pamilau,-salėje pasigirdo šnabždesys, kuris greitai liovėsi.

Lankiau mokyklą, jaučiausi laiminga, po galais. Jis net sakė, kad myli, tik mane. Kokia aš buvau kvailė.

Lygiai prieš penkerius metus šiame dvare kai kas atsitiko, bet jūs tikriausiai to nepastebėjote,-nusijuokusi pareiškiau.

Aš išgirdau kaip Karolis prižada mane nužudyti, dėl sumautų pinigų, kuriuos paliko mano tėvai. Išbėgusi iš čia pasikviečiau į pagalbą Justą, gerąjį Karolio draugą, bet žinot galvojau jog jie baisiai susipykę dėl manęs. Nes Justas norėjo mane išprievartauti,-dar vienas sujudimas įvyko, kai tai pasakiau.

Bet čia niekis, pasikvietusi į pagalbą Justą jis pasisiūlė man padėti, dar tada nežinojau, kad jo pagalbą bus naudinga ne man, bet Karoliui.

Nuvežę mane į mokyklos, kurioje mokiausi sporto salę liepė žaisti slėpynes, jeigu jie būtų mane radę, būtų nužudę. Bet ar taip teisinga? Žinoma ne. Buvo užrakinti visi išėjimai iš mokyklos, galėjau pasislėpti ir laukti pagalbos, tik direktoriaus kabinete, nes žinojau kur yra nuo durų raktas. Pasislėpusi spintoje ten pratūnojau visą naktį.

Iš ryto mane rado direktorius, bet jo pagalbą neišėjo į naudą, nes ir pats buvo iškart užmigdytas. Žinot pamačius jo kūną pagalvojau, kad jau mirė.

Taigi, vėliau sekė daugybę baisių įvykių kaip mudviejų su Mantu užmigdymas ir inscenizuota autoavarija, kuri nelabai pasisekė. Mašinoje aš atsibudau ir sustabdžiusi ją iš jos iškėliau savo brolį.

Tada buvo lapkričio mėnuo, o aš lauke, spaudžiant dvidešimt laipsnių šalčiui turėjau vilkėti šią suknelę,-parodžiusi į kabančią suknelę, pažvelgiau į Karolio ir Justo veidus, kurie buvo toki balti, kad net soliariumas jiems nebūtų padėjęs.

Nelabai malonus jausmas. Reikėtų padėkoti moteriai, kuri mane ir mano brolį paėmė pavežėt iki Kauno. Nuvažiavus ten susitariau susitikti su savo tėvų draugu - advokatu.

Jis parūpino mums pasus ir reikiamus dokumentus išvykti iš Lietuvos. Nuvykome į Jungtines Amerikos Valstijas. Šeima, kuri mus priėmė buvo tokia gera ir rūpestinga, kad per visą savo gyvenimą jiems neatsidėkosim.

Tapau dizainere, o mano brolis ketina tapti advokatu, kuris gins tokius kaip mes,-pabaigusi savo kalbą paskutinį kartą pažvelgiau į tuos du. Visa širdimi jų nekenčiau, bet vienas dalykas vertė mane pamiršti praeitį ir žvelgti į priekį. Tai buvo meilė Adamui.

Mantas jau laukė manęs prie scenos ir padėjęs nulipti padavė man mano paltą. Išėjusi į lauką pamačiau prie durų jau stovinčią policijos mašiną.

Jie suėmė Karolį ir Justą už visus nusikaltimus, kuriuos įvykdė prieš mane ir mano brolį.

Mano krikštatėvis taip pat buvo uždarytas į kalėjimą kaip ir tie du. Akvilė kaip sužinojau gulėjo psichiatrijos klinikoje. Ji gydėsi sunkią beprotystės ligą, kurią sukėlė visi tie įvykiai.

Karolis ir Justas gavo ko nusipelnė. Jie sėdo į kalėjimą iki gyvos galvos, be teisės į amnestiją.

Mano ir brolio kerštas buvo įvykdytas su kaupu, kurio jei niekada nebūtų tikėjęsi.

Dabar jaučiausi laiminga, nes teisingumas nugalėjo.

P.S Kitas skyrius bus jau paskutinis. :))))”((((:

Po penkerių metų.

Laikas prabėgo taip greitai. Meineriai mumis su broliu rūpinosi ir saugojo kaip tikrus savo vaikus. Už tai aš jiems buvau be galo dėkinga. Jų namuose taip pat sutikau nuostabų vaikiną, kurį aš pamilau.

Dabar be Adamo neįsivaizduočiau savo gyvenimo. Jis man kaip oras, kaip vanduo karštą vasaros dieną.

Bet vieno dalyko niekaip negalėjome suprasti. Tai buvo mudviejų sapnai. Kiekvieną naktį aš sapnuodavau jį, o jis mane. Jis sakė, kad tai stebuklas, o aš, kad mums metas į psichiatrine. Vienodi sapnai mus lankė kiekvieną naktį.

Mokyklą pabaigiau vienoje iš New Yourk’o prestižinių gimnazijų. Ją lankėme kartu su Adamu. Mantas taip pat jau pabaigęs mokyklą ir dabar studijuoja teisę.

O aš studijavau Italijoje kartu su Adamu. Jis pasirinko režisūrą, o aš dizainą. Dabar esu atidariusi savo parduotuvių tinklą visame pasaulyje ir kuriu drabužius moterims ir vyrams.

Kartu su Adamu apsigyvenome New Yourk’e. Penkių kambarių bute. Patalpa, kurioje gyvenome buvo nuostabi. Erdvūs kambariai ir dideli langai man leido dirbti kada tik panorėjus. Anksčiau skundžiausi, kad manęs niekas neįkvepia, bet dabar viskas kitaip. Būdama su Adamu įkvėpimą jaučiu kiekvieną sekundę.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad čia , svetimoje šalyje galiu surasti savo laimę, žmogų su kuriuo galėsiu būti laiminga kiekvieną mielą dieną.

Bet vienas dalykas man nedavė ramybės. Tai buvo kerštas Karoliui ir žmonėms, kurie iš manęs ir mano brolio pasityčiojo.

Paslapčia nuo Adamo išsiruošiau  į Lietuvą.

-Galvojau, kad jau nebe ateisi,-apkabinusi Mantą pareiškiau.

-Mus vienija vienas tikslas. Todėl niekad taip su tavimi nepasielgčiau,-užtikrintai atsakė.

Paėmęs mano ir savo lagaminus Mantas juos nutempė prie patikros. Praėję ją laukėme kada galėsime lipti į lėktuvą ir išskristi į Lietuvą.

Kai jau buvome lėktuve Mantas pradėjo jaudintis, o aš rami kaip belgė sėdėjau savo vietoje ir laukiau, kol atskrisime. Man kelionė pasirodė trumpa nors lėktuvu skridome daugiau nei dvylika valandų.

Apsistoja viename iš Vilniaus viešbučių ten įsikūrėme ir vakare išėjome į pokylį, kuriame turėjo būti ir Karolis.

-Ar tikrai to nori, Marija?-sutrikęs manęs paklausė Mantas.

-Jeigu nebūčiau norėjusi, tai nebūčiau čia atvykusi,-net nepažvelgusi į jį atsakiau.

Šį vakarą Karolis supras, kad užsirovė ne ant tų, kurių reikėjo.

Mantas buvo pasipuošęs juodu smokingu, o aš ilga, tamsiai mėlyna suknele be petnešėlių. Mano plaukai buvo palaidi, per penkerius metus jie paaugo iki tiek, kad siekė juosmens pabaigą.

Pasikabinus į Manto parankę įėjome į pokylių salę, kurioje zujo patarnautojai ir apsimetėliai turtuoliai, kurie norėjo, tik pasipelnyti. Nekenčiau tokių žmonių, nes Karolis buvo vienas iš jų.

Mano planas jį palaužti ir sužlugdyti buvo tobulas. Niekas net nebūtų įtaręs, kad tai mano darbas.

Tu manęs dar maldausi, Karoli, kad nužudyčiau tave,-mintyse pagalvojau.

Apsidairiusi niekur nemačiau jo, tik po kelių akimirkų brolis parodė į jį ranka. Pagal vakaro planą jis turėjo kalbėti prie šių žmonių auditoriją. Laukiau to su nekantrumu.

Mergina stovinti prie jo  buvo Kristina, ji juokėsi kartu su kitais ten stovinčiais žmonėmis, tik Karolis žvelgė visai kitur.

Pasekusi jo žvilgsnį pamačiau Justą, kuris jau buvo girtas, kaip pėdas. Šyptelėjusi nuėjau prie baro ir pasiėmiau raudonojo vyno.

Viskas turėjo prasidėti po kelių minučių, Karolis jau buvo užlipęs ant scenos ir kalbėjosi su kažkokiu vyru.

Pažvelgusi į Mantą paliepiau jam veikti ir jis nuėjo prie vaikino, kuris mums dirbo. Viską sutvarkęs jis grįžo ir apkabinęs mane per liemenį tvirtai suspaudė.

Žinojau, kad jis bijo, aš taip pat bijojau, bet keršto troškimas buvo kur kas didesnis už baimę.

-Mielieji, kaip malonu jus čia visus matyti,-pradėjo jis savo šlykščiai perdėtu tonu,-visi, čia susirinkome dėl kilnaus tikslo paremti beglobius vaikus, kurie neturi tėvų ir jų meilės. Aš pats buvau priglaudęs tokio pat likimo paauglius, bet jų netekau,-pauzė. Ir ką jis apgaudinėjo?- Jie žuvo baisioje auto katastrofoje ir dabar aš galiu, tik džiaugtis, kad paskutiniais jų gyvenimo mėnesiai buvau su jais ir suteikiau tai ką turi turėti kiekvienas vaikas, tai meilė ir šiluma,-nusišypsojęs tarė.

Mudviejų su Mantu pasiuntinukas užlipo ant scenos ir padavė jam voką. Jis jį atplėšdamas dar spėjo pajuokauti:

-Pinigai jau pradėjo plaukti į vaikų sąskaitą.

Atplėšęs voką jo veido mina pasikeitė ir staigiai nulipo nuo scenos, pasiųsdamas ant jos kitą vyrą. Mantas ir aš nuėjome į kitą salės pusę, kad galėtume matyti Karolį. Jis drebančiomis rankomis laikė voką su nuotrauką ir užrašu ant jos.

Priėjęs prie Justo jis metė tą nuotrauką jam ir pradėjo šaukti ant jo:

-Ką čia išdarinėji, alkoholike, tu? Tau visai varžtai atsisuko?

-T…T…ai ne mano darbas,-žiūrėdamas į nuotrauką sumikčiojo.

-Tai tada ta beprotė. Kada pas ją buvai?-rėkdamas paklausė.

-Neprisimenu,-tyliai atsakė.

-Išmesk nuotrauką ir po velniais išsiblaivyk. Vakaras net neįpusėjo,-pastūmęs Justą į šoną tarė.

Atsisukusi į brolį tariau:

-Žinai ką toliau daryti.

Jis palinksėjo galva ir nuėjo prie to paties vaikinuko, kuris dirbo mums. Mantas po kelių minučių jau buvo prie manęs ir mes nuėjome atsisėsti prie staliuko, kuris buvo užsakytas mums.

-Kokia tai buvo nuotrauka?-netikėtai paklausė brolis.

-Maniau, kad nenori žinoti,-pareiškiau.

-Dabar noriu,-tvirtai tarė.

-Prisimeni, kai mus fotografavai prieš penkerius metus namuose su Karoliu?

-Kai ėjote į labdaros vakarą?

-Tai buvo tapati nuotrauka, tik kai ką ant jos užrašiau,-išgėrusi šiek tiek vyno pareiškiau.

-Ką?-susidomėjęs paklausė.

-”Grožio įkaitai”,-nusijuokusi atsakiau.

-Ir todėl jis taip susinervino? Tai tada kas bus toje dėžėje?-sumišęs dar kartą paklausė.

-To vakaro suknelė,-išsišiepusi pareiškiau.

Norėjau jam atkeršyti ir mano kerštas jam bus labai saldus.

Praėjo kelios dienos ir mes jau stovėjome New Yourk’o oro uoste ir laukėme Meinerių. Tai buvo šeima, kuri mus įsivaikino. Stovėjome laukimo salėje ir dairėmės į visas puses, bet nieko nepastebėjau.

Po kelių akimirkų už mūsų pasigirdo lietuviškas šaukimas. Atsisukusi išvydau moterį ir vyrą, kuriems buvo po 45 metus. Abu išsišiepęs iki ausų žvelgė į mudu su Mantu.

-Jūs tikriausiai Marija ir Mantas,-be jokio angliško akcento, lietuviškai manęs paklausė moteris.

-Jūs lietuvė?-sutrikusi paklausiau.

-Nejaugi niekas nesakė,-prabilo vyras.

-Jūs irgi?-įsiterpė brolis.

-Aš lietuvė, bet mano vyras amerikietis. Dabar jis puikiai kalba lietuviškai, kaip ir mudviejų sūnus. Be to aš Margarita, o čia mano vyras, Todas,-ištiesusi savo ranką ji pasisveikino.

-Malonu su jumis susipažinti,-nusišypsojusi tariau.

-Kai sužinojome, kad atvykstate labai apsidžiaugėme,-prabilo Todas.

Paėmę mūsų lagaminus jie viską greitai nutempė į automobilį ir atsisėdę važiavome naujųjų namų link.

Pykau ant Karolio, bet viešai to neparodžiau. Tik Mantas tai nujautė, bet nieko nesakė. Viskas buvo per daug komplikuota, žinojau , tik viena aš Karoliui atkeršysiu, bet ne dabar. Vėliau, kai jis mažiausiai to tikėsis.

Privažiavome trijų aukštų pastatą su daugybę didelių langų ir didele veranda. Kieme buvo kažkoks sujudimas, kuris Meinerių veide parodė susierzinimą ir pyktį.

-Aš jam liepiau to nedaryti,-angliškai prabilo Margarita.

-Atsiprašau,-tyliai įterpiau savo balsą,-aš angliškai suprantu puikiai,todėl jei ketinate ką nors slėpti aš vis tiek sužinosiu.

Jie abu atsisuko į mane ir susirūpine pažvelgė į mane.

-Mes turim sūnų, jis nelabai patenkintas, kad į namus atsikrausto dar kažkas,-tarė Todas.

Išlipę iš automobilio Margarita ir jos vyras pradėjo jaunimą vaikyti iš jų namų. Visi susižavėdami nužvelgdavo mane ir greitai išeidavo.

-Marija, tavo kambarys trečiame aukšte pirmos durys po kairę. Tavo, Mantai, antrame po dešinę, antros durys.

Jie ir toliau vijo paauglius iš namų, o aš braudamasi pro juos lipau į trečią aukštą.

Užlipusi laiptais į trečią aukštą, pamačiau, kad naujojo mano kambario durys atidarytos ir jame sėdi penki mano amžiaus paaugliai. Trys iš jų buvo vaikinai ir dvi merginos.

Visi susėdę ant plačios raudonos lovos jie žiūrėjo mano kompiuterio ekraną ir peržiūrinėjo nuotraukas. Visi užsisukę nuo durų prie, kurių stovėjau, todėl manęs ir nepastebėjo.

-Tai, kuri iš jų tavo naujoji sesuo,-pašaipiai numetęs pastabą, angliškai paklausė blondinas.

Vienas iš jų gulėjo įstrižai lovos ir nepastebėjo manęs, todėl atsakė:

-Nežinau ir man nerūpi,-tas , balsas man kažką priminė, bet tiksliai nežinojau ką. Toks pažįstamas ir kartu artimas.

Blondinas padėjo ant jo pilvo kompiuterį ir liepė pažvelgti. Tik po kelių sekundžių kažką pamatęs vaikinas šoko iš lovos kaip nuplikytas ir dar kartą žvilgtelėjęs į kompiuterio ekraną suriko:

-Dinkit iš kambario ir viską greičiau sutvarkot, nes antraip jus visus nudėsiu.

Merginos išsigandusios žvelgė į jį ir atsargiai nulipusios nuo lovos ketino išeiti, bet pamačiusios mane sustojo ir liko savo vietoje.

Vaikinukas pažvelgė į merginas ir tik tada į mane. Negalėjau patikėti tai buvo tikrai jis. Mano sapnų vaikinas.

-Adamai?-tyliai sušnabždėjau.

Jis žvelgė į mane kaip į angelą, kurį mato ne pirmą kartą. Jis lėtai priėjo prie manęs ir savo ranka perbraukė mano skruostą.

-Ar tai ir vėl sapnas?-sumišęs paklausė.

-Aš nesapnuoju,-sutrikusi atsakiau.

-Tada aš irgi,-pareiškė.

-Kaip tai įmanoma?

-Aš nežinau,-stipriai apkabinęs man pasakė.

Šiek tiek atsitraukusi nuo jo pažvelgiau į jo draugus, kurie buvo sutrikę ir vos neprasižioja.

Adamas pažvelgęs į juos galvos mostu parodė į duris ir visi greit išskubėjo iš kambario.

Šiuo vaikinu aš pasitikėjau, nors gyvai jį mačiau tik pirmą kartą. Mudviejų sapnai buvo toki tikroviški, kad pažinojau jį kaip nulupta.

-Adamai, tau namų areštas iki gyvenimo pabaigos,-priėjęs prie mūsų garsiai sušuko Todas. Bet pamatęs mudu susiglaudusios iš kart nutilo,-kas čia vyksta?-sutrikęs paklausė.

-Nieko, tėti, viskas tiesiog nuostabu,-pabučiavęs mane tarė.

Išsišiepiau kaip mėnulis ir dar stipriau jį apkabinau. Dabar žinojau, kad meilė Karoliui buvo, tik gelbėjimosi ratas, kurio neturėjo būti.

P.S Na kaip be laimingos meilės, ji visada ateina netikėtai :))))) Adamas-vaikinas iš Marijos sapnų yra tikras asmuo. Pati to nesuprasdama ji pamilo jį, o jis ją. Jie abu sapnuodavo vienodus sapnus, todėl vienas kitą ir pažįstas. Jo FOTO yra veikėjuose :)

-Jums neskaudės, tiesiog užmigsite ir viskas,-pareiškė Karolis.

Švirkštas jo rankoje neatrodė patikimai. Ir dar ta kraugeriška jo šypsena vertė mane bjaurėtis juo dar labiau.

-Tai kuris pirmas?-grįžęs paklausė Justas.

-Merginom pirmenybė,-nusijuokęs prabilo Karolis.

-Neliesk mano sesers,-atsistojęs brolis prieš mane, garsiai sušuko. Jis norėjo apginti mane nuo to kas neišvengiama.

Justas lengva ranka jį nustūmė nuo kelio pargriaudamas ant žemės. Stovėjau ir negalėjau pajudėti viskas turėjo tuojau pasibaigti.

Nors aš savo gyvenimo nesiruošiau pabaigti. Aš norėjau kovoti, bet niekas man nenorėjo padėti.

Tvirtos Justo rankos suėmė mano liemenį. Karolis priėjęs prie manęs įdūrė adatą su skysčiu joje.

Silpnumas iš kart apėmė visą mano kūną. Justas jau nebelaikė manęs, todėl parkritau ant žemės ir užsimerkiau. Aš norėjau miego, bet dar negalėjau leisti sau šio malonumo. Turėjau paskutinį kartą pamatyti brolį.

Šiek tiek pramerkusi akis išvydau kaip Justas bando sugauti Mantą ir jam pavyksta.

Paskutinis mudviejų žvilgsnis ir viskas išnyko. Liko tik juoda kiaurymė, kuri įsiurbė mane ir mano brolį.

-Turi atsibusti,-liepė man Adamas.

-Man čia taip gera,-tyliai tariau.

-Turi atsibusti, Marija, nes mirsi ir pražudysi savo brolį. Kelkis, greičiau,-tvirtos rankos mane žadino kaip tik įmanydamos.

-Aš myliu tave,-atsitraukusi nuo jo tariau ir švelniai jį pabučiavau .

Jausmas buvo toks tikras, kad atrodė Adamas yra visai šalia manęs ir aš tikrai su juo bučiuojuosi.

Automobilio variklio burzgimas mane pažadino iš šio nuostabaus sapno. Aš sėdėjau vairuotojo sėdynėje ir turėjau vairuoti mašiną. Bet buvo viena problema aš nemokėjau to daryti.

Pažvelgusi į kairę pusę išvydau be sąmonės savo brolį. Tylūs jo įkvėpimai ir iškvėpimai mane šiek tiek nuramino, nes žinojau, kad jis gyvas.

-Ištrauk raktelius,-Adamo balsas pasiekė mano mintis.

Tik dabar pastebėjau, kad artėju prarajos link. Greitai ištraukusi automobilio raktelius,bet mašina vis tiek važiavo.

Man reikėjo prisiminti visus savo važiavimus su automobiliu, kai sėdėdavau keleivio vietoje.

Pradėjau stabdyti su pedalais, bet rezultato nebuvo jokio. Tik patraukus kažkokią svirtį automobilis ėmė ir sustojo.

Pažvelgusi į brolį nusiraminau ir greitai išlipusi iš automobilio nubėgau išlaipinti ir jo.

Kai jau Mantas saugus gulėjo pakelyje ir pati pasijaučiau saugi. Mintis šmėstelėjusi man į galvą, visą laiką nedavė ramybės. Reikėjo nustumti mašiną nuo skardžio.

Užvedusi automobilį išlipau iš jo ir pradėjau jį stumti į praraja. Po kelių akimirkų jis jau buvo nukritęs ir sudužęs. Staigus ugnies pliūpsnis iš mašinos privertė mane užsimerkti ir paeiti kelius žingsnius atgal.

Dabar reikėjo suktis kaip aš mokėjau geriausiai. Pirmiausiai prižadinau brolį, kuris net neketino kelti. Bet po sunkių bandymų atėjo išsvajota pergalė.

Žingsniavome kažkokio kelio šaligatviu ir nežinojome ką toliau daryti. Mašinos čia nevažinėjo, o ir žmonių nė vieno nebuvo.

Tik po dviejų valandų sunkaus ir stingdančio ėjimo. Pamačiau mašiną, kurioje sėdėjo jauna moteris. Išbėgus į kelią pradėjau mojuoti ir šauktis pagalbos.

Ji sustojo ir atidariusi mašinos dureles susirūpinusi paklausė:

-Kas jums atsitiko?

Apie trisdešimt metų moteris maloniai pasisiūlė mus pavežėt iki Kauno. Išklausiusi mano sukurtą pasakaitę apie mašiną, kurią pavogė ji buvo labai susirūpinusi, kad mes nepersirgtume, nes nė vienas neturėjome palto.

Aš vis dar buvau su suknele, kuri keliose vietose buvo įplyšusi, o Mantas tik su marškiniais ir džinsais.

Moteris kaip vėliau sužinojau vardu Agnė mums davė apklotus, kurie turėjo bent jau kiek mus sušildyti.

Mantas po kurio laiko užmigo, o aš vis kalbėjausi su Agne apie tai kas mums nutiko. Ji maloniai pasisiūlė mums nuvežti iki pat mūsų tėvų namų. Atvažiavus ten jaučiausi saugi. Tai buvo vienintelė vieta, kuri man priminė tėvus ir mūsų šeimą.

Atsisveikinę patraukėme durų link. Atrakinusi jas su atsarginiu raktu, įėjome į vidų. Storas dulkiu sluoksnis ir baldai, kurie buvo apdengti baltomis paklodėmis, namą padarė šaltą ir niūrų.

Mantas nuėjo į galinį kiemą ir prinešęs malkų užkūrė židinį, kuris buvo svetainėje. Vėliau susiradę šiltesnių mamos ir tėčio drabužių apsirengėme ir grįžome atgal į svetaine.

Kai abu susėdome ant sofos Mantas paklausė:

-Tai kas dabar bus su mumis?

-O kaip tau atrodo?-žvelgdama į ugnį tariau.

-Aš nenoriu į vaikų namus,-greit atsakė.

-Mes ten ir nekeliausim,-greit perspėjau.

-Tai tada kur?-sumišęs paklausė.

-Greit pamatysi, o dabar aš turiu paskambinti.

Išėjau iš svetainės ir virtuvėje suradusi telefoną greitai paskambinau savo šeimos advokatui, kuris buvo geras mano tėčio ir mamos draugas.

Papasakojusi viską kas mums atsitiko. Jau po valandos jis buvo pas mus ir gėrė kavą.

-Aš paskambinsiu jiems ir susitarsiu dėl įvaikinimo reikalų. Galiu prisiekti Karolis, net nesuuos,-patikino advokatas.

-Nenoriu, kad jis sužinotų, kad mes gyvi. Pasakykite, kad pinigai ir namai atiteko vaikų globos namams. O mūsų daiktus nusiųskite tai šeimai, kuri mus nori įsivaikinti. Pasakykite Karoliui, kad mudviejų daiktai taip pat atitenka vaikų namams. Ir tikiuosi jis nieko nesupras,-paaiškinusi plačiai nusišypsojau.

Išlydėjusi advokatą lengviau atsipučiau ir grįžusi pas brolį atsisėdusi užmerkiau akis.

-Tu geriau pažiūrėk,-pakrutinęs mane jis parodė pirštu į televizorių.

-Šiandien per pietus buvo rastas automobilis, kuris nulėkė nuo skardžio su jame esančiais dviem paaugliais, Marija ir Mantu Vasiliauskai. Jie neatsiklausę savo globėjo pavogė mašiną ir išvažiavo nežinoma kryptimi. Prieš tai smarkiai susipykę. Paauglių kūnų nebeįmanoma rasti, nes automobilis sudegė iki pamatų. Kitos naujienos…,-spigus žinių vedėjos balsas man pakėlė nuotaiką.

-Viskas tiesiog tobula,-išsišiepusi pareiškiau.

-Jie galvoja, kad mes žuvom,-įsiterpė brolis.

-Tai dar geriau.

-Marija,…,-piktai į mane pažvelgė Mantas.

-Ar nori, kad Karolis sužinotų jog mes gyvi ir mus nužudytų? Ar geriau tyliai, ramiai išvykti iš šalies ir vėliau jiems atkeršyti?-pažvelgusi į brolio akis paklausiau.

Spintos durys lėtai prasivėrė ir aš išvydau mokyklos direktorių. Jis mane išvydęs išsigando ir sutriko.

-Marija? Ką čia veiki, brangioji,-švelniu balsu manęs paklausė.

Staigiai šokau iš spintos ir jį apkabinau, tik jis man dabar galėjo padėti. Tvirtos rankos mane suspaudė ir prisiglaudė prie savęs.

-Karolis ir Justas mane čia atgabeno. Karolis nori mane nužudyti, o Justas ir mano krikštatėvis jam padeda,-tyliai kūkčiodama pasakiau.

-Marija, tai rimti kaltinimai,-rimtai atsakė.

-Jie nori mane nužudyti,-atsitraukusi nuo jo piktai pareiškiau.-Mano broliui gresia pavojus, toks pats kaip ir man. Karoliui visą laiką rūpėjo mano pinigai, o dabar jis nori atsikratyti mudviejų su Mantu, kad juos gautų.

-Kur tavo brolis?-susirūpinęs paklausė.

-Turėtų būti namuose.

Direktorius nusivilko savo švarką ir padavė man. Tik dabar pastebėjau, kad aš buvau be savo palto. Tikriausiai Justas arba Karolis jį nuvilko nuo manęs, kai buvau be sąmonės.

Paėmusi paltą jį apsivilkau ir išėjome iš direktoriaus kabineto. Įsėdę į jo mašiną pajudėjome Karolio namų link. Šio susitikimo begalo bijojau. Bijojau dėl savo brolio, kad jam nebūtų kas nors nutikę.

Karolio tėvas manęs daugiau nieko neklausinėjo. Važiavome jau mintinai žinomomis Vilniaus gatvėmis, kurios buvo pilnos žmonių. Visi kaip susitarę buvo tokie laimingi.

Privažiavome ir namus, kurie mane vertė šlykštėtis viskuo kas čia buvo. Nedrąsiai išlipau iš automobilio ir palaukiau, kol direktorius prieis prie manęs.

Jis ėjo pirmas, o aš iš paskos. Paskambinęs durų skambučiu Karolio tėvas laukė kol kas nors atidarys duris. Po kelių akimirkų jos prasivėrė ir išgirdau Karolio balsą.

Stovėjau už direktoriaus, todėl manęs nėjo pamatyti.

-Tėti, ką čia veiki?-sutrikęs paklausė Karolis.

-Norėčiau pamatyti Mantą,-rimtai pareiškė.

-Jis dabar miegą, visą naktį ieškojom Marijos. Ji dingo, aš nežinau kur ji galėtų būti,-apsimestinai liūdnu balsu tarė.

-Mokykloje ieškojai?-supykęs paklausė.

-Mokykloje?-sutrikęs pasitikslino.

-Taip. Noriu pamatyti Mantą,-pakartojo.

-Juk sakiau, miega,-supykęs atsakė.

Direktorius mane paėmė už rankos ir tada pamačiau išsigandusias Karolio akis, kurios žvelgė tai į mane, tai į savo tėvą.

Pastūmęs savo sūnų jis praėjo pro duris vesdamas ir mane paskui save. Spėjau pastebėti, kad svetainėje sėdėjo Justas ir Akvilė. Vieno nesupratau ką  ji čia veikė.

Nejaugi ir ji įsivėlusi į šį mėšlą.

-Eik ir patikrink,-pastūmęs mane, paliepė direktorius.

Greitai užbėgusi į Manto kambarį nieko neradau. Kojos pasidarė medinės ir niekur negalėjau pajudėti.

-Negali būt…,-tyliai sušnabždėjau.

-Tai, kad gali,-pašaipus Karolio balsas mane pažadino iš šios būsenos ir greitai apsisukusi išvydau jo veidą, kuriame nebuvo nė lašo užuojautos. Mačiau, tik prakeikto žudiko akis, kurios norėjo mano mirties.

Lėtais žingsniais traukiausi atgal, o jis vis artėjo prie manęs.

-Kur… Kur mano brolis,-vos prakalbėdama paklausiau.

-Dar galėsi su juo atsisveikinti, Marija, bet po to pati tikriausiai jau nujauti kas atsitiks,-nusijuokęs pareiškė.

Tyliai sukūkčiojau ir tvirta Karolio  ranka sugriebė manąją. Nesipriešinau, nes žinojau, kad viskas beprasmiška. Jis mane tempė laiptais žemyn. Išvydusi direktoriaus kūną ant žemės sudrebėjau kaip epušės lapas ir vis žiūrėjau į jį.

-Jis gyvas, nejaugi manai, kad žudyčiau savo tėvą, -atsisukęs į mane paklausė.

-Mane tai nužudysi,-pareiškiau.

-Tu  visai kitas reikalas, Marija.

Nutempęs mane į rūsį aš išvydau savo brolį, kuris sėdėjo atsirėmęs prie sienos.

Pamatęs mane jis greit atsistojo, o Karolis grubiai mane pastūmęs numetė ant žemės. Mantas prilėkęs mane pastatė ant kojų ir stipriai apkabinęs paklausė:

-Kas čia vyksta?

Pažvelgusi į jo žalias akis aš dar stipriau įsikniaubiau į jį ir pravirkau.

-Jie mus nužudys,-apsižvalgiusi pamačiau, kad Karolio rūsyje nėra.

-Kodėl?-nesupratęs paklausė.

-Jis nori mūsų pinigų.

-Bet mes jų neturim,-sutrikęs pareiškė.

-Draudimas ir tėvų mums palikti pinigai, kurie yra bankuose. Sulaukę pilnametystės būtume juos gavę.

-Koks dar draudimas?

-Milijonas. Tėvai mus apdraudė milijonu litų. Karolis tai sužinojęs pasinaudojo susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir…

Daugiau nieko negalėjau pasakyti, tik dar stipriau įsikabinau į Mantą ir verkiau. Jis taip pat verkė aš girdėjau. Manęs klausa niekada neapvylė.

-Prisimeni kaip būdami maži eidavome su tėčiu žvejoti?-paklausė brolis.

-Prisimenu,-atrėmusi į jį galvą atsakiau.

-O prisimeni kaip aš tau kasas pešdavau?

-Žinoma, kad prisimenu, vėliau eidavau skųstis mamai, o tu tėčiui. Vėliau jie pykdavosi dėl mūsų.

-Bet po kelių minučių vėl susitaikydavo,-pareiškė brolis.

-Pasiilgsiu viso šito,-tyliai ištariau.

-Mes visada būsime drauge,-padrąsinančiai nusišypsojo.

Į rūsį įėję Karolis, Justas ir Akvilė sustojo prieš mus ir išsišiepę pažvelgė į mane su Mantu.

-Laikas,-prabilo Karolis.

Reikėjo ko nors imtis aš negalėjau leisti, kad mane ir brolį nužudytų.

-Akvile, nejaugi tikrai to nori? Nužudymas tave persekios visą likusį gyvenimą,-bandžiau ją atkalbėti, bet nieko nepavyko.

Ji stovėjo ir žiūrėjo tai į mane, tai į Mantą.

-Juk tu mano draugė,-žiūrėdama į ją sakiau.

-Na viskas, baigiam tuos seilėjimusis,-supykęs Karolis kažką išsitraukė iš savo lagamino, kurį buvo atsinešęs čia.

Akvilės žvilgsnyje pamačiau tai ko nesitikėjau pamatyti, ji bijojo.

-Akvile, maldauju…

-Išvesk ją ir greičiau sugrįžk, man reikės tavo pagalbos,-paliepė Justui ir jis pakluso Karolio paliepimui.

Akvilė buvo išvesta iš rūsio ir mes likome trys. Pažvelgusi į Karolio akis mačiau, tik ryžtą viską greičiau užbaigti.

P.S Akvilė prisidėjo lygiai tiek pat kiek ir Justas. Ji norėjo, tik pinigų.

ĮSPĖJIMAS: Jeigu per daug mylite Karolio personažą geriau neskaitykite. :)))))

Karolis buvo viename iš kambarių ir su kažkuo kalbėjosi telefonu. Tyliai priėjau prie durų ir atsirėmusi pradėjau klausytis apie ką jis kalba.

-Ji nieko net nenutuokia,-susierzinęs patikino.

-…..

-Taip, taip man šešiasdešimt, tau dvidešimt.

-…..

-O todėl, kad ji gyvena pas mane ir aš viską organizuoju,-piktai pareiškė.

-…..

-Žinoma aš suprantu riziką.

-…..

-Tu neturėtum dėl to rūpintis. Pinigai greitai atsidurs mūsų kišenėse, o jie jau bus nebegyvi,-nusijuokęs pasakė.

Nuo durų atsitraukiau atbula. Jis kalbėjo apie mane ir Mantą. Aš tai puikiai supratau. Karolis ketino nužudyti.

Ta bloga nuojauta pasitvirtino. Greitai patraukiau dvaro išėjimo link. Iš to paties vyro, kuriam buvau padavusi savo paltą, pasiėmiau jį ir per šaltį išbėgau lauk.

Iš akių pasipylė išdavikės ašaros, kurios nenorėjo liautis tekėjusios mano skruostais.

Jis viską buvo suplanavęs, nuo pat pirmojo mūsų susitikimo. Jis norėjo, tik mūsų pinigų.

Mudviejų su Mantu mirtis jam būtų tai suteikę. Dabar viską supratau. Mano krikštatėvis ir Karolis susitarė išvilioti iš mūsų pinigų. Ta šypsenėlė, kurią pastebėjau tą dieną kai pasiėmėm Mantą, buvo pergalės šypsena.

Kaip aš nesupratau anksčiau.

Visa ta apsimestina meilė iš jo pusės, mane vertė dar labiau bjaurėtis juo. Reikėjo kuo skubiau dingti iš Karolio namų. Bet pirmiausiai reikėjo pasiimti brolį.

Iki Karolio namų buvo keli kilometrai. Man reikėjo pagalbos ir tik vienas žmogus man galėjo padėti.

Iš delninuko išsitraukusi telefoną greitai surinkau Justo numerį ir po kelių signalų išgirdau jo balsą.

-Marija?

-Man reikia tavo pagalbos,-tyliai sukūkčiojau.

-Marija, kas atsitiko?-išsigandęs paklausė.

-Atvažiuok manęs paimti. Labai prašau,-verkdama  paprašiau.

-Kur esi?-sumišęs tarė.

Pasakiusi kur esu pradėjau jo laukti ir po penkiolikos minučių jis jau buvo mane apsikabinęs ir kaip įmanydamas guodė.

-Kas atsitiko?-sutrikęs paklausė.

-K…K…Karolis jis mane apgavo, jis norėjo iš manęs pasityčioti,-verkdama sumurmėjau.

-Viskas bus gerai, aš tau padėsiu,-dar stipriau mane apkabinęs prižadėjo.

Aš juo nepasitikėjau, bet tai buvo asmuo, kuris man norėjo padėti. Todėl nieko nesakiau.

Įsodinęs mane į savo mašiną jis užvedė variklį ir važiavome Vilniaus gatvėmis.

-Tau reikia atsigerti,-atkišęs prieš mane puodelį su kava pareiškė.

Nesipriešindama išgėriau visą kavą ir mane apėmė silpnumas. Geriau įsitaisiusi savo vietoje užmerkiau savo akis ir užmigau saldžiu, bet pavojingu miegu.

-Tu žadėjai man padėti, kodėl to nedarai?-supykusi paklausiau

-Aš tau padedu, bet tu nepriimi mano pagalbos,-tyliai sušnabždėjo.

Pirmą kartą gerai įsižiūrėjau į vaikino veido ir jo bruožus. Tai nebuvo Karolis, tai buvo kažkoks kitas vaikinas, kurio nebuvau mačiusi niekada savo gyvenime.

-Kas tu?-sutrikusi paklausiau.

-Mes greitai susitiksime, Marija, aš prisiekiu ir tada aš tau padėsiu,-švelniai mane apkabinęs pareiškė.

Prabudau ant šaltų grindų, bandžiau atsistoti, bet mano pastangos atsikelti nuėjo šuniui ant uodegos.

Apsidairiusi atpažinau šią patalpą. Tai buvo mokyklos, sporto salė.

-Ką aš čia veikiu?-tyliai sušnabždėjau.

Pabandžiau dar kartą atsikelti ir man pavyko. Atsistojusi šiek tiek susvirduliavau ir vėl parkritau ant šaltos žemės.

Aš neturėjau jėgų ką nors daryti. Buvau per silpna, net atsistoti.

Ašaros vėl pradėjo riedėti mano skruostais. Iš tribūnų pasigirdo dviejų žmonių rankų plojimas. Apsidairiusi išvydau du šešėliu, kurie lėtais žingsniais artinosi prie manęs.

Lėtai traukdamasi atgal vis žvelgiau į žmones ir kartu jų baisiai bijojau. Aš žinojau, ką jie su manimi darys, todėl baimė dar labiau sustiprėjo.

Prisitraukusi prie salės sienos, nebeturėjau kur daugiau sprukti. Baimė sukaustė visą mano kūną. Aš bijojau.

-Tai ką bijai, Marija?-pašaipus Karolio balsas manęs paklausė.

-Labai prašau…,-verkdama maldavau.

-Ko prašai, Marija?-paklausė Justas.

-Tai, tik sapnas, tai prakeiktas sapnas,-tyliai kūkčiodama įtikinėjau save.

-Tai ne sapnas, Marija,-nusijuokęs pareiškė Karolis.

-Aš noriu pamatyti savo brolį,-paprašiau.

-Žinoma, kad pamatysi Mantą, bet ne dabar. Abu susitiksite pragare,-nusijuokęs tarė Justas.

-Nejaugi ir tu?-pasibjaurėjusi paklausiau.

-Neblogi pinigai, Marija, visiems susuktų galvas,-nusijuokęs pareiškė ir palietė mano plaukus.

Pasibjaurėdama tuo, kad jis mane liečia apspjoviau jį ir po kelių akimirkų sulaukiau stipraus smūgio į veidą. Justas man trenkė antausį.

Visas žandas tiesiog degte degė. Pradėjau dar labiau verkti.

-Mes sugalvojome žaidimą, kuriame tu būsi pagrindinė veikėja,-pašaipiai nusijuokė Karolis.-Duodame tau vieną minutę, kad pabėgtum, bet prisimink, visos durys užrakintos ir iš pastato negali išeiti. Ar supratai, gražuole?

Apsiverkusi palinksėjau galva ir pasiramstydama atsistojau. Karolis ir Justas į mane žvelgė kaip du alkani žvėrys, kurie norėjo kuo greičiau pabaigti savo kruviną darbą.

Pasileidusi bėgti greitai nubėgau prie sporto salės išėjimo. Atsidariusi duris pasileidau koridoriumi. Žinojau savo tikslą, tai buvo direktoriaus kabinetas.

Prisiminiau, kad nuo jo durų raktas yra vazone prie sienos. Pribėgusi vazoną iš po jo ištraukiau raktą ir atsirakinusi duris  įlėkiau į kabinetą. Užrakinusi duris iš vidaus pasijaučiau šiek tiek saugiau, bet baimės jausmas niekur neišgaravo. Įlindusi į kabinete esančia spintą, atsitūpiau ir susigūžiau į kamuoliuką.

Aš taip bijojau, bijojau dėl savęs ir dėl brolio. Buvo du variantai arba Mantas jau miręs, arba sėdi sau ant sofos ir žiūri kokį nors filmą, nieko sau neįtardamas.

Išgirdau tylius Karolio ir Justo balsus.

-Visos durys užrakintos, ji negalėjo pasislėpti, kuriame nors iš kabinetų,-pareiškė Justas.

-Tu galvoji, kad ji nėra tokia sumani. Jeigu ką, aš gyvenau su ja. Žinau kokia ji gali būti kūrybinga,-atsakė Karolis.

Kodėl būtent aš? Kodėl aš nusipelniau tokios kančios?

Po kelių valandų pasijutau tokia pavargusi, kad užmigau. Bet prieš tai dar girdėjau Karolio ir Justo ginčus.

-Man reikia tavo pagalbos, Adamai,-prisiglaudusi prie jo paprašiau.

-Atvažiuok pas mane. Aš tau padėsiu,-apkabinęs mane pareiškė.

-Kur?-pažvelgusi į jo akis paklausiau.

-Tu žinai, Marija…

Atsibudau nuo rakinamų durų garso. Susiriečiau į dar mažesnį kamuoliuką ir laukiau kol jie mane suras.

Nejučia iš akių pasipylė ašaros ir aš nesugebėjau susitvardyti ir pradėjau tyliai kūkčioti.

Spintos durys lėtai prasivėrė ir aš išvydau…..

P.S Čia pasireiškė mano blogoji pusė. Cha Cha :D Ar jau tikėjotės, kad ji bus su Karoliu ir mylės jį amžinai?? To nebus galiu iš kart pasakyti. Meilė baigėsi taip kaip ir atėjusi.

P.P.S  Ir R.R tu skaitai mano mintis. Amžinai. Jau atsibodai :))))

Namo grįžau antrą. Dauguma mokytojų buvo išvykę į kažkokį seminarą, kuris turėjo vykti šiandien ir rytoj, todėl nebuvo kelių pamokų.

Iki septynių turėjau pasidaryti šukuoseną, makiaža ir apsivilkti suknelę.

Įėjusi į savo kambarį išvydau nuostabų vaizdą. Kiekviename kampe buvo pamerkta daugybė saulėgrąžų. O ant lovos padėtas raštelis. Greitai paėmiau jį ir atplėšusi perskaičiau.

Gražiausios gėlės, gražiausiai merginai.

Nejučia šyptelėjau ir atsisėdusi ant savo lovos garsiai atsidusau. Aš Karolį mylėjau ir dabar viskas buvo aišku ir suprantama. Visos kada nors buvusios abejonės dingo ir aš tiksliai žinojau, kad jeigu reikės kovosiu dėl jo.

Į vonią prisipyliau karšto vandens ir aromatinių aliejų, kuriuos man padovanojo brolis.

Turėjau daugybę laiko susiruošti vakarui, tad neskubėjau.

Gulėdama vonioje galvojau apie tolimesnį savo gyvenimą. Pabaigusi mokslus norėjau studijuoti Italijoje, bet dabar esu pasiryžusi linkti čia, dėl Karolio.

Dizainas buvo mano aistra, kurios nebūčiau iškeitusi į jokį kitą darbą.

Vonioje pragulėjusi apie valandą nutariau išlipti ir išsidžiovinti plaukus. Įmantrios šukuosenos nesiruošiau daryti, tad susipyniau laisvą iš sruogelių kasą, kuri man krito ant kairiojo šono.

Pasiėmusi makiažo priemones pradėjau nuo veido kremo, kurį užsitepiau, kad apsaugočiau odą. Vėliau ėmiausi akių šešėlių, kurie buvo tamsiai pilkos spalvos. Brūkštelėjusi keliais tušo potėpiais paryškinau savo ilgas blakstienas. Purpuriniu lūpdažiu paryškinau lūpas.

Veido pudros nenaudojau, nes jos man net nereikėjo. Mano oda buvo lygi kaip šilkas. Tikriausiai už tai turėjau padėkoti Karoliui.

Pasidariusi makiažą pažvelgiau į laikrodį, jis rodė šešias vakaro.Greitai iš spintos išsitraukiau šio vakaro suknelę.

Ji buvo nuostabi. Mėlynai pilka šilko suknelė su daugybe gėlių ant suknelės juosmens ją darė nepakartojamą.  Kelių sluoksnių raukiniai  ją šiek tiek papūtė.

Daili juoda juostelė, suknelę apjuosė per liemenį po krūtine. Tikriausiai ją prilaikyti, nes suknelė buvo be petnešėlių. Užtrauktukas gale taip pat atliko prilaikymo funkciją.

Atėjo metas apsivilkti tą grožį, kuris kabėjo ant mano spintos durų. Po keliolikos minučių sunkaus darbo, suknelė jau buvo ant mano kūno. Apsiavusi pilkos spalvos batelius su dviem gėlėmis ant jų, pažvelgusi į save veidrodyje šyptelėjau.

Dar niekada gyvenime nebuvau tokia elegantiška ir graži kaip šį vakarą.

Spintoje susiradusi pilką delninuką į jį įsidėjau mobilųjį telefoną, blakstienų tušą, lūpdažį ir kelias servetėles.

Pasiėmusi paltą atsargiai nulipau laiptais į svetainę, kurioje sėdėjo Mantas ir žiūrėdamas televizorių valgė traškučius.

Išgirdęs, kad nulipu jis staigiai šoko nuo sofos ir pasiėmęs fotoaparatą pradėjo mane fotografuoti.

-Gali baigti?-šypsodamasi paklausiau.

-Tiesiog šį vakarą atrodai stulbinamai,-pagyrė ir atėjęs, mane apkabino,-mama ir tėtis tavimi didžiuotųsi,-tyliai pareiškė.

-Norėčiau, kad jie būtų čia, kartu su mumis,-žiūrėdama tiesiai broliui į akis tariau.

-Jie visada su mumis, nors mes jų ir nematome,-padrąsinančiai nusišypsojo Mantas.

-Kur Karolis?-apsidairydama paklausiau.

-Jis nuėjo išvaryti automobilio iš garažo.

Brolis dar kelis kartus mane nufotografavo ir padėjo apsivilkti smėlio spalvos paltą.

Grįžęs Karolis sustojo tarpduryje ir vos nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų prabilo:

-Tu atrodai…

-Ji atrodo nepakartojamai,-pabaigė brolis.

-Nepakartojamai ne tas žodis, kuris apibūdintų tavo seserį,-pareiškė jis.

-Man jau darosi nesmagu gal geriau važiuojam?-greit paklausiau.

-Taip žinoma,-paėmęs mane už parankės jau ruošėsi išvesti iš namo, kai Mantas tarė:

-Manau reikia nuotraukos, šį vakarą prisiminti.

Jis greit mus kelis kart nufotografavo ir mes išėjome.

Karolis kaip visada atidarė man dureles ir leido atsisėsti. Jis greitai perbėgo aplink mašiną ir atsisėdęs greta manęs, vairuotojo vietoje, užvedė automobilį ir pajudėjome į pokylį.

Juodas smokingas, juodi lakuoti batai ir juokinga varlytė jam labai tiko. Nejučia šyptelėjau ir mane apėmė bloga nuojauta. Visai kaip ir tada prieš tą, avariją, kai žuvo mano tėvai.

Turėjo įvykti kažkas blogo. Tą prakeikta mano nuojauta visada būdavo teisinga. O to labiausiai ir bijojau.

-Kas nutiko?-susirūpinęs manęs paklausė Karolis.

-Ne, nieko,-greit atsakiau ir nusisukau į langą pro, kurį mačiau daugiaaukščius namus ir žmones einančius šaligatviu.

Taip tylėdami privažiavome prie kažkokio seno dvaro. Net nebūčiau pagalvojusi, kad Vilniuje tokių kaip šis dar yra išlikę.

Karolis sustojo prie pat įėjimo ir išlipęs man atidarė dureles. Išlipusi apsižvalgiau ir įsikabinusi jam į parankę tvirtu žingsniu nuėjome į vidų.

Dar spėjau pastebėjau, kaip kažkoks jaunas vaikinas nuvairuoja mašiną į automobilių stovėjimo aikštelę.

Užlipę laiptais į dvaro vidų mus pasitiko senyvo amžiaus vyras, kuris paėmė mūsų paltus ir nuvedė į pokylių salę.

Žmonių čia buvo daugybė. Visa Vilniaus grietinėlė buvo susirinkusi šioje salėje.

Vieni gėrė šampaną, kiti kalbėjosi ir juokėsi. Karolis mane nusivedė prie gėrimų baro ir jau ruošėsi paduoti vyno taurę, bet aš mandagiai atsisakiau.

-Pirma aš nepilnametė, o antrą aš negeriu,-rimtai pareiškiau.

-Tai tau sulčių?-šypsodamasis paklausė.

-Taip.

Jis man padavė sultis, o pats pasiėmė vyno taurę.

-Tu šiandien vairuot juk turėsi,-tariau.

-Grįšime su taksi,-lengvabūdiškai atsakė ir nusivedė mane prie kažkokių žmonių, kuriuos buvau mačiusi, tik žurnalų puslapiuose.

-Kas ši nuostabi mergina?-paklausė kažkoks vyras, kai priėjome prie būrelio žmonių.

-Tai, Marija,-už mane atsakė Karolis.

-Tavo darbas nenuėjo šuniui ant uodegos, Karolis,-pagyrė jį tas pats vyras.

-Aš trumpam atsiprašysiu,-tyliai sušnabždėjau Karoliui į ausį .

Braudamasi per žmonių minią šeip ne taip suradau moterų tualetą ir į jį įėjusi lengviau atsipūčiau.

Ta žmonių gausa mane dusino ir keista nuojauta mane vertė jaudintis dar labiau.

Pažvelgusi į savo atvaizdą veidrodyje šiek tiek šyptelėjau ir išėjusi iš tualeto patraukiau salės link.

Eidama koridoriumi, išgirdau tai ko tikrai nesitikėjau išgirsti.

P.S Suknelė ir kita yra virš istorijos pavadinimo. Nepamirškit PALAIKINT  ir 38 skyriaus.

-Tiesiog nenorėjau tavęs jaudinti,-sumišęs atsakė.

-Aš visą dieną jaudinuosi, dėl Akvilės. O tu tik dabar tai praneši?-atsirėmusi į stalą abejomis savo rankomis piktai paklausiau.

-Marija, nuleisk toną,-paliepė.

-Neaiškink,-nusisukusi toliau darbavausi su troškiniu, o Karolis, tik sėdėjo ir žiūrėjo į mane.-Gal gali taip nežiūrėti?

-Kaip?-nesupratęs paklausė.

-Va šitaip,-atsisukusi pažvelgiau į jį.

-Man patinka į tave žiūrėti,-šypsodamasis pareiškė,-Žinai visą naktį galvojau apie vakar dieną.

-Na ir?-tyliai paklausiau.

-Aš tikrai tave myliu,-artėdamas ištarė.

-Nesiartink prie manęs, Karoli.-aiškiai liepiau. Bet jis vis artėjo prie manęs. Po kelių akimirkų Karolis jau buvo vos per penkis centimetrus nuo manęs.

Jis prisitraukė mane arčiau - atsidūriau tiesiai priešais jį. Staiga Karolis mane pakėlė ir pasodino ant spintelės. Mūsų veidai atsidūrė prie pat vienas kito. Jis surakino mane tamsia , viliojančia šypsena.

Mano ilgos kojos tabalavo abipus Karolio šlaunų. Vidinis balsas liepė liautis, bet aš jį nuvijau į tolimiausią smegenų kertelę.

-Ne,-tyliai sušnabždėjau

-Čia?-jo lūpos palietė mano petį.-Ar čia?-Lūpos kilo mano kaklu.

Visos protingos mintys išgaravo. Karolio lūpos keliavo aukštyn mano skruostu švelniai glamonėdamos odą.

-Ne, Karoli, nereikia,-bandžiau kažką sakyti, bet jis mane užčiaupė savo karštomis lūpomis, kurios prisilietė prie manųjų.

Viskas išnyko likome tik mes ir mūsų bučinys.

Telefono skambutis mane pažadino iš šio tranzo ir leido atsitraukti nuo Karolio. Jis paėjęs kelis žingsnius  atgal, praleido mane, kad atsiliepčiau.

-Klausau,-nepažvelgusi kas skambina atsiliepiau.

-Tavo bučinys su juo man nelabai patiko,-rimtai pareiškė brolis.

-Matei?-nuleidusi galvą paklausiau.

-Taip. Žinai, jis tave įskaudins ir tada lėksi guostis man. Kaip ir anksčiau. Prisimeni Tautvydą? Aš nenoriu, kad vėl atsitiktų tas pats, Marija. Ir dar juk jis mūsų globėjas. Aš matau kaip judu žiūrit vienas į kitą. baik tuos žaidimus, nes nudegsi,-pirmą kartą gyvenime Mantas buvo toks rimtas ir susirūpinęs.

Padėjusi ragelį pažvelgiau į Karolį ir nuėjau prie viryklės.

Jis švelniai mane apkabino per liemenį ir prisitraukė prie savęs.

-Taip negalima,-atstūmusi jį nuo savęs tariau.

-Kas skambino?-rimtai paklausė.

-Niekas.

-Nemeluok.

-Karoli, iš šios draugystės nieko gero neišeis. Tu esi mano globėjas ir turi rūpintis mumis. O dabar…,-nieko daugiau nebegalėjau pasakyti, nes pravirkau.

Aš nežinojau kaip elgtis. Viena mano pusė liepė bėgti nuo jo kuo toliau, o kita.

Kita liepė jį mylėti ir kovoti dėl jo.

Aš nežinojau kaip man pasielgti. Karolis stipriai mane apkabino ir pradėjo guosti.

-Viskas bus gerai. Aš prisiekiu, Marija.

Aš norėjau, kad viskas būtų gerai, bet nežinojau ar taip bus ištikrųjų.

Miegoti nuėjau padariusi rytojaus dienos pamokas. Atsipraususi atsiguliau į savo lovą ir užmigau.

-Juk žinai, kad tau padėsiu,-švelnus balsas, tyliai tarė.

-Ar tikrai?-paklausiau.

-Tikrai,-užtikrintai atsakė vaikinas , stovintis prieš mane.

Atsibudau, kai mano žadintuvas rodė septines ryto. Palengva išsiropščiau iš savo lovos ir nuėjau atlikti rytinių procedūrų.

Į mokyklą nuvežė Karolis. Mantas vis žvairavo į mane, o aš nuleidusi akis rašiau Akvilei žinutę.

Ji ir šiandien nebuvo mokykloje. Jaudinausi dėl jos. Bet negalėjau važiuoti pas ją. Mat Karolis nenorėjo, kad užsikrėsčiau. Ir negalėčiau eiti į labdaros vakarą.

Taip ėjo dienos. Penktadienio rytą sėdėjau mokyklos valgykloje ir gėriau arbatą. Nebuvo lietuvių kalbos mokytojo, todėl buvo laisva pamoka, per kurią galėjau ateiti čia ir išgerti šio gėrimo.

Valgykloje buvo tik kelios merginos iš lietuvių pamokos. Vis žvilgtelėdamos į mano pusę, apie kažką kalbėjosi.

Lengvai ėjo atspėti kas buvo apkalbų objektu.

Atsistojusios jos artėjo prie mano staliuko ir priėjusios viena iš jų paklausė:

-Ar čia laisva?

-Taip žinoma,-atsakiau.

Jos trys prisėdo prie manęs ir išsišiepusios sužiuro į mane.

-Tavo plaukų spalva tikra?-viena iš jų paklausė.

-Taip,-lengvabūdiškai atsakiau.

-Jie labai gražūs,-pagyrė mano plaukus tamsiaplaukė, sėdinti man iš kairės.

-Tu draugauji su Akvile. Tiesa?

-Taip. O kas?-paklausiau.

-Na mes tave norime įspėti, ji nėra labai geras žmogus,-suktai tarė.

-Aš tik žinau, kad ji yra mano draugė, kuri manęs niekada neišduotų-šiek tiek pakėlusi toną pareiškiau.

-Mes norėjome tave, tik įspėti,-įsiterpė tamsiaplaukė.

-Tokios kaip jūs, tik ir norite sugadinti kam nors gyvenimą. Nelyskit prie mano draugės.

Atsistojau ir pasiėmusi savo kuprinę išėjau iš valgyklos.